2-a diena

2012-04-23 pirmadienis. POREČ.

Nubundam Poreč’e. Kvailoka, bet ir gerai, kad iki 10 val. ryto reikia išsinešdinti. Kitu atveju miegotume iki pietų ir vėl išeitume iš ritmo :) Tad sunkiai sunkiai, bet 10 val. išsikraustėm iš kambario.

Šis rytas skirtas Poreč’o apžiūrai. Miestukas ne šiaip sau koks – jame yra Euphrasian bazilika (datuojama 6 a.), įtraukta į UNESCO paveldą. Iš toli visas senamiestukas su bazilika atrodo taip:

Porec

Mieste gausu parkingų, didelių ir mokamų, kažkodėl patingėjom privažiuoti arčiau senamiesčio ir paieškoti pigesnio parkingo, tad įsiraitėm į vieną didesnį, tuštesnį, kur valanda kainavo 8 kunas, t.y. 4 litus. Po to eidami link senamiesčio, matėm dvigubai pigesnių ir tuščių parkavimosi vietų :) Na, buvom dar nepilnai pabudę… :D

Poreč’o senamiestis panašus į jau matytus – viduramžių namukai,  siauros gatvelės, kavinaitės ir t.t.

Porec

Porec

Porec

Paklaidžioję klasikinėmis gatvelėmis, išėjom į modernesnę krantinę. Joje – ir prieplauka, iš kur atvyksta Venecijos laiveliai ir iš kur galima nuvykti Venecijon.  Bet mudu Veneciją palikom kitam kartui…

Porec

Pasišildę saulutėje, vėl lindom į siauras gatveles…

Porec

Porec

Porec

Taip pamažu priėjome vartus – įėjimą į baziliką. Kadangi pritrūkome grynųjų, ėjom beveik atgal iki parkingo ieškoti bankomato. Po to vėl grįžome į baziliką – nutarėm, kad bent vieną kokį lankomą objektą derėtų aplankyti :) O šis – ir UNESCO sąraše, tad nepagailėjom po 30 kunų (15 lt) ir nuėjom “domėtis” istorija.

Iejimas i bazilika

Viduje

Į bilieto kainą įėjo ir užlipimas į miesto bokštą su vis dar veikiančiais ir garsiai skambančiais varpais. Ilgai ir sunkiai lipome aukštyn siaurais mediniais laiptukais. Vaizdas nuo bokšto labai ypatingas nepasirodė… Mat bokštas ne itin aukštas :)

vaizdas is boksto

Vaizdas is boksto

Varpeliai

Nusileidę žemyn išgirdome varpų skambesį – ojjj kaip gerai, kad laiku nulipom :D Tuomet traukėm į muziejų, kuriame demonstruojamos 4-5 amžių grindų mozaikos, puikiai išsilaikiusios iki šių dienų. Aišku, mūsų akys neatskirtų šių dienų ir anų dienų mozaikos, bet patikėjome, kad jos – labai labai senos :D

Grindu mozaika

Mozaikos

Per muziejaus langus matėsi senosios bazilikos liekanos…

Griuvesiai

Šalia griuvėsių vis dar stovi miesto siena, nuo kurios veriasi graži krantinė.

Krantine

Mudu

Pasivaikščioję aplink griuvėsiukus ir dalį miesto sienos, vėl lendame į vidų. Patenkame į vis dar veikiančią bažnyčią, kurioje dalimis atvertos senosios grindų mozaikos…

Mozaika

Mozaikos

Baznycia

Mudu šaunuoliai – apėjome bent vieną kultūrinį objektą :) Jau ganėtinai išsekę, vos ne vos prašliaužiam per senamiestuką link mašinos – per porą valandų spėjom pasiilgti tokio keliavimo būdo, kai kojos ištiestos, o vaizdai patys keičiasi aplink :D T.y. pasiilgom tiesiog važiavimo :)

Porec

Paliekam Poreč’ą. Dar labai ilgas kelias laukia mūsų, o įspūdžių nuo besikeičiančių vaizdų tiek, kad, rodos, keliaujam jau nežinia kiek laiko. Darosi sunku atskirti, kur lankėmės šiandien, kur vakar :)

***

Pagal planą, toliau mūsų laukia toks kelias su (ne)žinoma nakvynės vieta… (raudona trasa – dar laukia, geltona trasa – vakar dienos trasa buvo):

Siandienos planas - raudonas

Iš Poreč’o pajudėjom nežinodami, kur kitą naktį miegosim – žiūrėsim pagal planą, kur atsirasim – turėtume vėl pasiekti pajūrį tikrai. Po dienos nuotykių paaiškės, kad vis tik vooos ne vos pasieksime jūrą naktį ir miegosim kažkur… :)

***

NOVIGRAD.

Taigi, kitas taškas – Novigrad. Daug čia bus tų Novigrad’ų ir Starigrad’ų :) O šis Novigrad tikrai tarytum naujas miestas – visi namai gražūs, naujai nudažyti, nors senamiestuke irgi yra 14-15 amžiaus namų. Tiesa, pakeliui į miestuką važiavom per įdomius supiltinius keliukus ir tilčiukus, nutiestus tiesiai per jūros vandens įlanką…

Tilteliai virs juros

Novigrade IŠMOKOM skaityti papildomą info, parašytą  šalia “P” (parkingo) ženklo… Gerą pusvalandį turbūt sukom ratus ieškodami “pigesnės” vietos, kol galiausiai nusispjovėm į tuos kelis litus, o kai nusispjovėm ir prisiparkavom, dar 10 minučių svarstėm, kodėl gi mokėjimo automatas uždengtas maišu… Po to netyčia pakelėm galvas – šalia “P” raidės buvo parašyta, kad stovėjimas mokamas tik nuo balandžio 1 dienos iki rugsėjo 15, atrodo… :D Oj tai nudžiugom mudu ir išėjom pasivaikščioti į miestą.

Novigrad

Novigrad

Novigrad

Novigrad

Novigrad

Novigrade – naujame mieste – tikrai daug kas daroma naujai. Viskas “šviežiai” dažyta, o visa krantinė, kurią pasiekėme vaikštinėdami, – irgi visa naujai daroma. “Nučiulpti” takeliai, fontanai ir kt. elementai kažkuo priminė Palangos Basanavičiaus gatvę… :/ Vis tik mudviem smagiau lankytis “natūraliai pasenusiuose” miestuose, kur namai paremontuoti tik tiek, kiek reikia… o ne tokie “nulaižyti”.

Nauja krantine

Nauja krantine

Vis tik nauji elementai gražiai derinami prie senųjų miesto sienų. Nuotraukoje – senovinis išėjimas į atkuriamą krantinę…

Isejimas i krantine

O dar bevaikščiodami suradome (net neaišku, kaip pavadinti) statinį su gražiais “langais” į jūrą:

Langai i jura

Per langeli

Šiek tiek pavaikščioję dar tik sezonui ruošiamame ir smarkiai remontuojamame mieste, grįžom prie mašiniuko ir judėjom iš Novigrad. Miesto gale prireikė užsukti į degalinę – reikėjo sukti kairėn, tai įjungę posūkį stabtelėjom praleisti mašinų iš priekio, o tuo tarpu… tik TERKŠT BARKŠT BUM – įkalė mums “į šikną”! O BLIAMBA…

Bum siknon

Staigiai iššokom iš mašinos žiūrėti, kas įvyko. Nuostoliai – minimalūs, vos du įbrėžimai buferyje, o bet tačiau – mašina juk nuomota ir gavom visai naują! Vaikinukai, įkalę mums, šnekėjo angliškai – tai nors tiek gerai. Siūlė pildyti avarijos formą, tokią, kaip ir Lietuvoje pildome, tačiau mudu paskambinom į Sixt nuomą, paklausti, ką reikia daryti avarijos atveju. Tai patirties įgausim… Sixt’as “liepė” kviesti policiją, tą patį norėjom daryti ir mes, kad paskui netektų mokėti nenormalių sumų už mašinos “sugadinimą”. Taigi, kviečiam policiją. Vaikinukai lyg ir bandė “pasilaužyti”, kam čia reikia, atvažiuos, sakys, kam kvietėte ir t.t., užteks formos… O mudu n-tąjį kartą aiškinom jiems, kad mašina nuomota ir mokėti tektų mums, tad… Pasukom numerėliu 112, angliškai tuo numeriu kalba gerai, pasakėm, kas įvyko, kur įvyko ir laukėm policijos. O policija, kaip ir Lietuvoj, – nėr sužeistų, nėr ko skubėti. Turbūt apie 2 valandas laukėm… Tuo tarpu ir tylėjom, ir šnekėjom su mums įkalusiais, apie turistus, apie šalį, apie ES :D O mūsų kelionės planas eina visiškai velniop…. Teoriškai buvo planuota šiam mieste miegoti jau praėjusią naktį, o dabar strigome čia neribotam laikui… Ir pikta, ir nieko pakeist negali.

Atvažiavo policininkėliai du. Jauni, atėjo iš lėto, mat mašiną pastatė toliau…. Šiek tiek angliškai kalbėjo, tad kol jie sava kalba aiškinosi situaciją tarpusavy, mudu tik ausimis karpėm :D Šį bei tą įkalę mums  vaikinukai išvertė. Esmė tokia – avarijos formos pildyti negalime, nes viskas jų kalba – kadangi mes jos nemokam, negalim pasirašyti dokumento. Tuomet prasidėjo policijos blanko forminimas…. Dar gerą valandą. Kas, kaip, iš kur atvykę, kada išvyksim, kur gyvenam, tėvavardžiai kokie ir t.t.t.t…. Abu vairuotojai pūtė dėl alkoholio – leistina riba net visas nulis, tai visa laimė, kad negurkšnojom vyno ar alaus prieš tai. Po to kokį pusvalandį policininkai aiškinosi tarpusavy, kokią baudą anam nelaimėliui skirti – vartė visokius popierius ir t.t. Jei gerai supratom, avarija anam kainavo 500 kunų, t.y. 250 litų. Šiaip susidarė įspūdis, kad su tokiu atveju policija susidūrė pirmąkart. Tačiau mudu likom patenkinti – viską po truputį, sunkiai kalbėdami angliškai, mums išvertė užpildytame blanke, kiek pajėgė, paaiškino, kas čia ir kaip, ką daryti toliau, kodėl negalima daryti to ir ano, ir t.t. Galiausiai viskas baigėsi taip, kad policija mus visus nutarė palydėti 15 km iki kito miesto, kuriame yra draudimo kompanijos ofisėlis, kad iškart viskas prie mūsų akių būtų supildyta. Tad visiškai nesilaikydami taisyklių (per miestą 100km/h greičiu), policija ir mes visi iš paskos atvykome į Umag – miestuką, kuris buvo kitas mūsų plane ir žemėlapyje :) Su draudimo kompanija viską sukalbėjo policininkai, po to mes jau tik supildėm formas, dar šalia užsukom į Sixt’o draudimo kompaniją pasitikslinti, ar viskas OK. Viskas buvo gerai, tad po tokių visos dienos laiką suėdusių ir patirties prikrovusių nuotykių, vis dar įsitempę, pajudėjom toliau……

***

UMAG.

Dar šiek tiek apie šį praleistą objektą… Umag garsėja kaip teniso sostinė Kroatijoje, mat čia vyksta Croatia Open ir ATP turnyrai su įvairiomis teniso žvaigždėmis. Daugiau nelabai čia yra ką žiūrėti. Pralėkdami matėm keletą teniso kortų, ATP plakatų ir reklamų… Tad labai nesigrauždami, kad kažko nepamatėm, vykom toliau.

***

SAVUDRIJA.

O toliau plane buvo pats pats Kroatijos šio regiono galas – Savudrija, aprašoma kaip banglentininkų ir švyturių mylėtojų rojus. Kadangi mus domino pats šiauriausias Kroatijos galas ir švyturys, vykome to ieškoti. Negana to, kad nuoroda į Savudriją labai jau menka ir pravažiavom kelią, po to sukomės atgalios, tai dar ir gerokai paklaidžioję taip ir neradom horizonte jokio švyturio! 

Kazkur Savudrijoj

***

Diena ir taip nelengva, jau saulelė keliavo vakarop, taigi judėjom. Iki pajūrio, kur turėtume miegoti, dar ir toli, ir du gražūs miestukai pakely, tad skubam… Keliai Kroatijos šiauriniam pakrašty neblogi, mašinų vos viena kita, tad daugiau nuotykių nebuvo. Visa laimė :)

Keliai

Palikę jūrą ir pakrantės gražiuosius uostukus, lindom gilyn į žemyną. Lygumas keitė kalvos, miestų architektūra irgi kito. Gan iš toli pastebėjome ant kalvos tūnantį senovinį miestą su gynybine siena. Tai Groznjan – mūsų tikslas ir pirmas ne pajūrio miestas šioje kelionėje.

Tolumoje Groznjan

Vaizdai artėjant link miestelio vis gražėjo. Nors mus žavi ir jūros platybės, vaizdai, atsiveriantys nuo aukštų kalnų, irgi akina.

Link Groznjan

Pakeliui stabtelėjome pasigrožėti laukais, vietiniais kaimukais ir bažnyčiomis.

Vietine baznycia

***

GROZNJAN.

Vos pakilus į Groznjan, mus pasitiko miesto aikštė su panorama į tolumas:

Is Groznjan

Pats miestukas labai žavus. Mažas, bet jaukus. Kavinės dirba, tik gaila, kad tuščios tuščios. Turistų čia kol kas – nė kvapo. Kur ne kur pamatai vietinę sielą…

Kavinaites

O šiaip miestukas garsėja kaip muzikantų mokymo ir kitų menininkų centras. Čia vasarą vyksta muzikos festivaliai, įsikūrę daug menininkų. Tikrai yra nemažai meno galerijų. Vaikštant miestelio “gatvėmis”, vaizdai panašūs kaip ir senuosiuose pajūrio miestukuose – 14-15 amžiaus statiniai, buvusi Venecijos imperijos tvirtovė. Prieš kelis dešimtmečius miestas buvo gan apleistas, kol čia atsikėlė pirmieji menininkai. Po to Groznjan tapo Istrijos regiono menų centru.

Pamatyti čia yra ką – senosios bažnyčios, gynybinė siena, miesto vartai – iš esmės, tie patys objektai kaip visur kitur :)

Groznjan

Groznjan

Groznjan

Groznjan

Groznjan

Miestuko “galinėje” dalyje radome gražią panoramą į slėnius, tik jau iš kitos kalno pusės. Toli toli – kitas mūsų tikslas – Motovun miestukas, taip pat įsikūręs ant kalvos.

Groznjan kita puse

Šiek tiek pasisėdėję ir akis paganę, leidomės į kelionę link Motovun. Navigacija vedė serpantinais, kurie nebuvo asfaltuoti – kelionė žemyn nuo kalno priminė mudviejų kelionę po Skopelos salą :)

Zvyrkeliu zemyn is Groznjan

***

Nusileidę smagiais žvyruotais serpantinais, papuolėm į labai puikų kelią, einantį per slėnį. Kelias – kaip liniuotė, šalia kelio pravestas vandens kanalas, o jame troškulį malšina avelės.

Aveles

Ant kalno - Motovun

***

MOTOVUN.

Statokais serpantinais užsiraitėm į kalno viršūnę. Motovun “priemiesčiai”, t.y. namai, pastatyti senosios miesto sienos išorėje, atrodė nelabai gražiai…

Motovun "priemiestis"

Motovun "priemiestis"

Motovun "priemiestis"

Tačiau visai kitokie vaizdai pradėjo rodytis artėjant link miesto vartų.

Motovun

Motovun

O įžengus pro miesto vartus, atsivėrė toks pats nuostabus viduramžių miestukas, prie kokių jau akys buvo įpratusios. Nuo Motovun kalno panoramos buvo dar gražesnės nei žiūrint iš Groznjan.

Vaizdas is po miesto vartu arkos

Motovun

Motovun

Motovun

Motovun

Dvi linijos nuotraukoje – tai kelias, kuriuo važiavome, ir šalia jo pravestas vandens kanalas.Vaizdas per šiuos “langus” pasakiškas…

Mudu Motovun'e

Panorama

Pasigrožėję horizontais, lindome gilyn į miesteliuką. Jame, kaip ir kituose, – kavinaitės, galerijos…

Motovun

Motovun

Galiausiai kažkaip papuolėm ant miesto sienų. Jomis galima pasivaikščioti rytinėje miesto pusėje. Saulė jau buvo visai žemai, todėl horizonto spalvos darėsi vis sodresnės, vaizdai – vis gražesni ir gražesni. Iki planuojamos nakvynės pakrantėje mūsų laukė dar keliasdešimt kilometrų, bet dingo noras skubėti, kai prieš akis atsivėrė toookie horizontai…

Vaizdai nuo miesto sienu

Vaizdai nuo miesto sienu

Mudu ant sienu

Miesto siena

Padūsaudami, kad reikia palikti šį grožį, po truputį kulniavom atgalios į mašiną. Jau pradėjo imti nervukas, kad pajūris toli, neaišku, kur nakvosim… :( Beveik tylėdami, nes labai pavargę, krutėjom tolyn. Pakeliui stabtelėjome aikštelėje, iš kurios gražiai matėsi Motovun, įsikūręs ant kalno viršūnės.

Paliekam Motovun

Motovun’as irgi svarbus Istrijos regione – jis yra pačiame Istrijos regiono centre. Vasarą jame vyksta didelis filmų festivalis – vaikščiodami matėm senų plakatų…

***

Už nugarų palikom ir visai nelankytą Pazin miestą. Jau stipriai temo, tad skubėjom ieškoti nakvynės. Pazin įsikūręs tarp kalvų, gan didelis miestas. Pazin’ą kadais išgarsino Jules Verne. Dabar kasmet vasarą vyksta Jules Verne dienos – trečią birželio savaitę. O kas mėnesį, pirmą antradienį, vyksta miesto šventė su mugėmis ir produktais iš viso Istrijos regiono.

***

Pagaliau pasiekėm pajūrį. Viens šalia kito įsikūrę Labin ir Rabač miestai. Labin – labiau “ūkinis” miestas, o Rabač – “nučiulptas” kurortas, naktį atrodęs įspūdingai, mat nameliai išdėstyti stataus kalno šlaite virš įlankos. Na ką, pradedam ieškoti nakvynės. Sukam ratais tarp namelių, nerandam niekur iškabos “Apartmani”! Pradeda vėl imti nervukas, galiausiai užsukam į keletą viešbučių. Kainos… hm, mieliau miegotume mašinoj :) Apsukę dar gal tris ratus per stačius Rabač šlaitus, užsukam į restoraną. Tuščia ten, paklausiam padavėjo, gal turi draugų ar giminių, kurie nuomotų kambarius. Taip, turi, bet vienai nakčiai šiame išpuikusiame kurorte nieks mūsų neims tikrai! Nepatikėję dar prasukam ratą kitomis gatvelėmis, randam porą nuomos užrašų, bet tik vienas iš jų su telefono numeriu. Skambinam. Susikalbėti beviltiška, mat šneka tik vokiškai. Geras 15 min mėginam pasakyti (jau ir vokiškai išmokę :D ), kad esam du žmonės ir miegoti norim vieną naktį. Paaiškėja, kad ir čia mus priimtų tik nebent 2 naktims… Ką gi. Visiška neviltis, lauke visiškai tamsu. Esam Rabač, arčiausiai mūsų Labin miestas, bet iki jo – didelis kalnas pakely ir daugybė serpantinų… Tingim gi važiuoti.

Bet neturim iš ko rinktis. Susipakuojam į Polo ir lėtai vingiuojam į kalną. Pasiekiam Labin ir prisimenam pakeliui matę “Apartmani” iškabą. Randam ją, sustojam, skambinam. Išeina tokia teta su chalatu, pasiūlo kainą – 50 eurų. Už vieną naktį. Paniurzgam ir išvažiuojam. Šiame išpindėjusiame pajūryje jiems geriau tuščias kambarys nei 35 eurai į kišenę, kuriuos siūlėme! Patys kalti :)

Važiuojam per Labin. Pamatę degalinę užsukam paklausti, gal žino, kas nuomoja kambarius. Ir še tau, kad pataikėm! Viens darbuotojas nuomoja pats! Ir nori tik 35 eurų už naktį!!! Tai šventė mums :D Apsidžiaugėm be galo, tik reikėjo luktelt, kol žmogus baigs darbą – gal 20 min. Po to važiavom paskui jį iki išsvajotos lovos. Tarp kitko, važiavom gerokai toliau už Labin ir tuo keliu, kuriuo vykom į priekį… O ten toli toli buvom matę iškabų “Apartmani”, tik kad tada dar turėjom vilties rasti nakvynę kur nors arčiau jūros… Bet :)

Įvingiavom į jaukų kiemuką, susinešėm šmutkes į kambariuką ir šitaip įdomiai baigėm labai jau nuotykingą 2-ą dieną Kroatijoje… Tiksliai net nežinojome vietos, kur šiąnakt atsiradome. Kažkur netoli Labin ir Rabač :)

[Tęsinys "3-a diena"]

Parašykite komentarą