2-a diena saloje

2010-10-07 ketvirtadienis. SKOPELOS.

Pasitinkam antrą rytą saloje… Vėl skaniai papusryčiaujam, pabendraujam su šeimininkais ir norvegais. Bendrai pasitarę nutariam daryti “tautinius” pietus. Šįkart pietukus gamina norvegė, vardu Gro, o kol ateis pietų metas, mudu tęsiam kelionę į kalną, esantį priešais miestelį – ten vakar baigėm kelionę nepasiekę “tikslo” – mobilaus ryšio stulpo viršukalnėj :D

Kryptis

Kung Fu Panda užrieda greitai į pakalnę, dar vidury kalno pralenkiam du turistus, kurie ryžosi pėsčiomis lipti aukštyn… Bijau pagalvoti, kiek laiko jie iki tos kalno pusiaukelės ėjo, o dar kiek jiems liko! Užjautėm mintimis, tik kažkodėl nesugalvojom tuo metu pasiūlyti jiems Kung Fu Pandos galinių sėdynių. Begėdžiai mes.

Šiandien užkilom dar aukščiau. Mūsų “tikslusis” žemėlapis piešia kelią, vadinas, ir dar ne pabaiga, tačiau stabtelim pasigrožėti vaizdais ir randam šiek tiek apleistą koplytėlę – viena dalis kaip ir naudojama, kita – visai griūvanti.

Dar auksciau

Koplytele

Keliaujam toliau. Kelias sukasi nuo gražių vaizdų, eina šalia dviejų vienuolynų – Prodromos ir St. Barbara (tiksliai nežinome, kuris yra kuris). Žemiškos civilizacijos čia mažai, gyvų dvasių irgi – yra tik gamta, tylūs nebylūs vienuolynai ir šniokščiantis vėjas. Ir Kung Fu Panda :D

Prodromos ir St. Barbara

Vėl privažiuojam koplyčią – bažnyčią. Ir randame užkandžiaujančius mūsų prieš tai aplenktus turistus! Kadangi mes buvome šiek tiek nukrypę nuo pagrindinio kelio dėl gražių vaizdų, jie mus ir pasivijo, ir aplenkė. Šįkart išpirkom savo kaltes ir pakvietėm turistus vykti aukščiau į kalną drauge. Jiedu buvo vokiečiai, pagyvenę – tipiški to krašto keliautojai…

Dar viena...

Pasitariam, kad smagu sukti iš kelio dėl takelio, todėl jau keliaudami keturiese kur tik randam nuorodą – ten ir važiuojam. O nuorodos čia tėra tik į koplytėles ar vienuolynus…

Agia Triada

Tačiau Kung Fu Pandai jau ir šie vingiai pernelyg sudėtingi, lietaus išplautas kelias, tad kitus porą posūkių “išėmėm” pėškomobiliu :)

Vingiai

Agia Triada ir musu draugai

***

Važiuojam toliau pagal žemėlapį. Priekyje – dar ne viena ir ne dvi koplytėlės, ir kelias nesibaigia, bet kuo toliau važiuoji, tuo kelias prastėja. Aišku, kad tikslo – ryšio stulpo kalno viršūnėj – nepasieksim, nebent pėsčiomis, bet kelio gabalas atrodo nemažas… Taigi, pasiduodam ir sekam dar viena nuoroda link dviejų koplytėlių. Bet… baigiasi kelias, o prieky matom tik akmenuotą takelį, besileidžiantį žemyn link jūros. Einam…

Link koplyciu

Gal kelio pabaiga?

Ėjom netrumpai. Per akmenis ristis net ir žemyn nėra lengva, kojos kliūna… Ir priėjom… dar vieną kelio ženklą!!! O šįkart jis skyrėsi kairėn ir dešinėn, eik žmogau, kur nori, koplytėlių nematyti. Ilgai svarstėm, eiti ar neiti…

Tolyn...

Kadangi mudviejų laukė norvegės Gro ruošiama vištienos sriuba pietums, nutarėm, kad grįžti nespėtume. Dar pavartėm vokiečių turimą labai gerą salos žemėlapį ir likom šokiruoti – pėsčiomis nuo paliktos mašinos buvom nuėję gal tik penktadalį kelio iki vienos ir kitos koplytėlės!!! Tad patrypčioję prie žavingo kelio ženklo, apsisukom ir kopėm akmenuotu siauru takeliu atgalios.

Panorama

Kol pasiekėm mašiną, liežuviai buvo iki žemės nutįsę – vis tik reiktų bent truputėlį treniruotis grįžus namo :D Parvežėm vokiečius žemyn, atsisveikinom ir daugiau jų nebematėm – keista. Sala juk maža :)

***

Viešbutyje mūsų jau laukė pietų stalas:

Pietu stalas

***

Pasisotinę nerealiai skanios čiken sūp (vištienos sriubos), pavirškinę ir pagulėję, ėmėm kitą kryptį žemėlapyje – norėjom pasiekti Panormos miestuką, bet gi mums reikia tiesiai per aplinkui! Asfaltuotu pagrindiniu keliu jau važiavom link Staphylos paplūdimio, tad dabar padarėm “nedidelį” lankstą pagal nuostabiai tikslųjį žemėlapį… ir po to turėtume grįžti atgal kitu geresniu keliu.

Kryptis

Tiesa, dalį kelio į priekį važiavom visai nauju keliu, tačiau per liūdną sudegusį mišką. Pasirodo, prieš keletą metų salą nusiaubė didžiulis gaisras, šeimininkai pasakojo, kad buvo labai baisu, mat ugnis leidosi link vieno iš miestelių… o vietiniams tokios medienos nereikia, pinigų tvarkyti ar atsodinti miškui taip pat nėra, tad miškas kaip sudegė, taip ir liko.

Degesiai

***

Žemėlapis, keliai ir kelio ženklai – tai trys dalykai saloje, kurie tarpusavy nesiderina nė trupučio. Jeigu rodyklė asfaltuotam kely rodo kairėn, po to seka žvyrkeliai, daugybė sankryžų ir daugiau nė vienos rodyklės, kur važiuoti, tad vadovavomės savo nuojauta ir vėjo kryptimi :D Žinoma – paklydom… Mums reikėjo į Panormos miestuką, o nuvingiavom į kalnus, miškus, tokius šunkelius, kad ohoho! Bet gražių vaizdų irgi gavom…

Paklydom

Klaidziojom

Alyvmedziai

Taip vis vingiuodami matėm savo tikslą – jis ten toli, žemai žemai… o mes sukam ratus, tai leidžiamės, tai vėl kylam, tai artyn miestelio judam, tai kelias nusuka atgal į miškus…

Musu tikslas

Galiausiai pradėjo darytis nebe smagu, kai apsukę ratus grįždavom į jau matytas vietas arba atsimušdavom į ūkininkų tvoras, vartus, kalnų ožių ganyklas ir tekdavo grįžti atgal ieškoti kitų kelių. Džiugino bent tai, kad vis pravažiuodavom vieną kitą namą, vadinas, yra gyvos dvasios ir turi būti išvažiavimas. Neištvėrę užkalbinom vieną vyrą su šuniu. Pasirodo, tai anglas, gyvenantis saloje. Vėliau išgirdom, kad anglų čia gyvena daug. Jis papylė komplimentų mūsų Kung Fu Pandai – su tokiom “skarbonkėm” ten nieks nevažinėja – pagrinde džipai ar panašios mašinos… :) O mūsų Panda ėjo per akmenis ne prasčiau nei džipas :D Gavę krypties nurodymus labai greitai pasiekėm asfaltą – uch, daugiau tokių klaidų nedarysim ir nevažiuosim, kur akys veda… Net ir šioje salelėje, kuri tėra 17 x 8 km dydžio ir turi vos keletą asfaltuotų kelių, mudu sugebėjom ne juokais paklysti! 

***

PANORMOS. Pirmas mūsų lankomas miestelis. Nežinom, kelintas pagal dydį saloje. Bet prilyginom mūsiškei Šventajai. Ne sezonas, tad tuščia tuščia tuščia… Skopelos tai bent gyvenimas verda, mat uostas. O čia tyluma ramuma, uždarytos langinės, nė kur pritūpti arbatos išgerti. Labai patiko Panormos pajūris – vanduo įdomiai teliuskavo krante, priminė aliejų dubenyje :D

Panormos

Taip pat yra uolų, kur gali pasikarstyti, tarp uolų – mini erdvės pasideginti dviese… Aišku, tokiu oru mudu deginomės mintyse :D

Intymo pajuris

Uolos

***

Iš Panormos lėtai judam “namų” link. Po truputį vakarėjo, bet kadangi čia atstumai nedideli, pakeliui aplankėm Limnonari ir Agnontas miestukus. Šie du – išvis skruzdėliukai, nors Agnontas yra uostas – esant nepalankiam vėjui čia plaukia laivai. 

Kryptis

 

LIMNONARI. Labai graži buvo jūros spalva net ir stipriai apniukusią dieną…

Limnonari

Smaragdu jura

 

AGNONTAS.

Agnontas

***

Žinojome, kad saloje yra dar viena ypatingai graži vieta apart jau minėtos koplytėlės ant uolos. Dar yra iškyšulys, ant kurio auga dvi pušelės, ši vieta vadinama Amarantos… Mėginome vadovautis super tiksliu žemėlapiu, o jau po truputį temo, tad klaidžiojome žvyrkeliukais. Turėjome ir navigaciją, kurioje buvo rodomi visi iki vieno įsukimai, įvažiavimai, tačiau nebūdavo aišku, kur pagrindinis kelias. Taip vadovaudamiesi navigacija, mudu turėjom važiuoti TIESIAI štai į čia:

Navigacija - vaziuokite tiesiai

Stabtelėję ant skardžiuko ribos, nutarėm “tiesiai” eiti pėškomobiliu – tos dvi pušelės buvo visai čia pat, kažkur už miškelio, bet buvo visiškai nejauku ten klaidžioti, nebeieškojom jų, tik dar tik nuėjom iki ten, kur labai šniokštė vanduo…

Urvai

…ir važiavom atgalios. Pakeliui radome kažkokį plakatą, bet taip lig šiolei mes jo ir neišsivertėme :) Galbūt kažkada išsiversime :D

Skelbimas

***

Tiek visko mudu apkeliavome saloje antrą dieną…

[Tęsinys "3-a diena saloje"]

Parašykite komentarą